Rugsėjo 12–14 dienomis Lietuvoje lankėsi Europos Sąjungos LIFE programos finansuojamų projektų monitoringo (NEEMO) ekspertas dr. Jan Sliva ir tarptautinio projekto LIFE Peat Restore partneriai iš Vokietijos (Gamtos ir biologinės įvairovės išsaugojimo sąjunga – NABU), Lenkijos (Lenkijos gamtininkų klubas – Klub Przyrodników), Latvijos (Latvijos universitetas) ir Estijos (Talino universitetas).
Vizito metu buvo aplankytos keturios projekto LIFE Peat Restore vietovės Lietuvoje: atkuriamos Amalvos (Marijampolės r.), Sacharos (Rokiškio r.) ir Pūsčios (Zarasų r.) pelkės bei eksperimentinis kiminų ir kitų aukštapelkinių augalų įkurdinimo laukas vis dar veikiančiame Aukštumalos durpyne (Šilutės r.).
Išvykų į gamtinius objektus metu buvo pristatytos pelkių ekologinių sąlygų pagerinimui, o tuo pačiu ir klimato kaitos švelninimui taikytos gamtotvarkos priemonės: sumedėjusios augalijos šalinimas (retinimas, atžalų, technologiniai bei biologinės įvairovės kirtimai), sausinimo griovių tvenkimas, įrengiant įvairių konstrukcijų užtūras, skirtas lietaus ir sniego tirpsmo vandens sulaikymui atkuriamose pelkėse.
Pasidžiaugta sėkmės istorijomis, aptarti iškilę iššūkiai ir optimaliausių sprendimų paieškos. Įvertinta, kad visos atkuriamos pelkės Lietuvoje yra labiausiai žmogaus ūkinės veiklos (sausinimo bei durpių kasybos) pažeistos gamtinės teritorijos, palyginus su pelkėmis, atkuriamomis kitose projekto partnerių šalyse (išskyrus Lenkiją). Dėl šios priežasties minimalių gamtotvarkos priemonių čia taikyti jau neužteko.
Greičiausiai į įgyvendintas gamtotvarkos veiklas (ypač tvenkimus) reaguoja pakilęs pelkės vandens lygis, kuris palaipsniui prisideda prie tipingos pelkėms augalinės dangos formavimosi. Susiformavę nauji vandens telkiniai (vandens kupini sausinimo grioviai) net ir sausomis vasaromis tampa puikia buveine varliagyviams ir kai kurių rūšių vabzdžiams veistis, o ką jau kalbėti apie labiausiai drėgmę mėgstančius kiminus, suskumbančius pasinaudoti grioviuose sukrautų kirtimo atliekų (pvz., šakų) kaimynyste. Po kirtimų ar sumedėjusios augalijos retinimo atsivėrusias erdves lanko ir atvirų pelkių paukščiai.
Tokioms stipriai žmogaus pažeistoms pelkėms atsigauti reikės dar ne vieno dešimtmečio, bet atlikti gamtotvarkos darbai, sugrąžinę joms gyvybiškai reikalingą vandenį, yra tarsi donoro dovana dėl nepalankių aplinkybių daug kraujo praradusiam ligoniui. Mūsų atveju „ligonio“ ateitį nulems ne tik gamtiniai veiksniai (ypač meterologinės sąlygos), bet ir greta gyvenančio žmogaus požiūris į pelkes: tik naudoti ar tausoti ir saugoti.
Tik natūralios ir atkurtos (t. y. jau pasveikusios) pelkės gali pradžiuginti mus gamtos gėrybėmis, praskaidrinti dieną išskirtiniu grožiu ir kvapais, valyti vandenį ir net orą… O ką jau bekalbėti apie dabar vis aktualesniu tampantį klimato kaitos pristabdymą. Tik natūralios ir atkurtos gyvybingos pelkės gali būti ilgametėmis ir patikimomis organinėmis anglies saugyklomis. Jose fotosintezės metu sukaupta organinė anglis durpių pavidalu bus saugoma dar ne vieną tūkstantmetį. Štai dėl ko pelkės yra vienos iš svarbiausių ekosistemų, reikšmingai prisidedančių prie mūsų klimato išsaugojimo.
Pasitelkus šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų iš pažeistų bei atkuriamų pelkių vertinimo metodą (GEST) nustatytas projekto LIFE Peat Restore poveikis klimato kaitos švelninimui. Lietuvoje atkūrus apie 400 ha sausinimo pažeistų durpynų, per artimiausius 30 metų ŠESD emisijos iš jų sumažės 70 % (nuo 7640 t iki 2310 t CO2 ekvivalento per metus).
Ilgainiui atsikuriančios Lietuvos pelkės ir vėl kaups organinę anglį, t. y. tausos mūsų klimatą ir saugos mūsų gyvenamąją aplinką.
Aukštumalos durpių karjeras
Jūratės Sendžikaitės nuotraukos