Zeichenfläche 1binocularsZeichenfläche 1_bogZeichenfläche 1bookZeichenfläche 1_cameraZeichenfläche 1_chartZeichenfläche 1_compassZeichenfläche 1_daylightZeichenfläche 1_dokumentationZeichenfläche 1_dokumentsZeichenfläche 1_fishZeichenfläche 1_flyerZeichenfläche 1_forestZeichenfläche 1_frogZeichenfläche 1_heronZeichenfläche 1_hourglassZeichenfläche 1_mapZeichenfläche 1_meetingZeichenfläche 1_rulerZeichenfläche 1_shovelZeichenfläche 1_speedometerZeichenfläche 1_swampZeichenfläche 1_temperatureZeichenfläche 1_timelineZeichenfläche 1_timerZeichenfläche 1_waterZeichenfläche 1_wave

Aprašymas

PELKIŲ ATKŪRIMAS LIETUVOJE

Plotas: 465 ha
Apsaugos statusas: NATURA 2000, PAST, BAST, kraštovaizdžio draustinis, biosferos poligonas, telmologinis draustinis, tarptautinės reikšmės šlapynė (Ramsaro teritorija), regioninis parkas.
Buveinių tipai: Degradavusios aukštapelkės (7120), Pelkiniai miškai (91D0*), Tarpinės pelkės ir liūnai (7140), Aktyvios aukštapelkės (7110*), Plikų durpių saidrynai ( 7150)
Klimatas: Vidutinių platumų, pereinantis iš jūrinio į žemyninį
Vidutinė temperatūra: sausio mėnesio -6°C, liepos mėnesio 17°C (Vilnius)
Kritulių kiekis: Ø 683 mm/metus. (Vilnius)

Projekto vietovė

Penkios projekto vietovės (bendras plotas – 465 hektarų) apima degradavusias pelkes arba išeksploatuotus bei apleistus durpynus skirtingose Lietuvos dalyse.

Atkūrimo priemonės

Atkuriant pelkines ekosistemas ypatingas dėmesys bus skiriamas hidrologinio režimo atkūrimui pažeistose buveinėse. Projekto vietoves sausinantys grioviai bus patvenkti durpinėmis arba plastikinių spraustasienių užtūromis. Ne mažiau svarbus uždavinys – netipingos pelkių augalijos (medžių ir krūmų) šalinimas. Iškirsti sumedėję augalai bus kraunami į sausinamuosius griovius, kur taps substratu pelkiniams augalams (pvz., kiminams) įsikurti. Neeksploatuojamuose durpynuose numatyta įkurdinti kiminų ir kitų aukštapelkinių augalų pradmenis.

Projekto vietovės

Lietuvos gamtos fondas (LGF) ir Durpių įmonių asociacija “Lietuviškos durpės” (DĮA) yra atsakingi už penkias projekto vietoves, kartu užimančias 465 hektarus. Teritorijos pasižymi ne tik skirtingais vyraujančių buveinių tipais, bet ir įvairiu pažeidimo laipsniu bei žemės naudojimo paskirtimi.

Amalvo pelkė

Sausinimo pažeistose Amalvo pelkės vietose įsigalėjo beržai. Nuotrauka: Žydrūnas Sinkevičius

Ãmalvo pelkė (3 637,8 hektarų) plyti Pietų Lietuvoje ir yra didžiulio pelkinio komplekso, priklausančio Žuvinto biosferos rezervatui, dalis. Projekte numatyta tvarkyti pietinėje Amalvo dalyje esantį 214,75 hektarų degraduojančios pelkės plotą.

 

XX a. pradžioje pradėti pirmieji Amalvo sausinimo darbai, kurie ypač suaktyvėjo sovietmečiu. 6–8 dešimtmečiais nusausinta šiaurrytinė ir pietinė pelkės dalys bei kairiajame Dovinės upės krante esanti pelkė, t.y. dabartinės Žuvinto biosferos rezervato ekosistemų atkūrimo zonos. Projekto teritorijoje degradavusios aukštapelkės (7120) užima vos 30,1 hektaro plotą. Dėl ilgalaikio sausinimo ir paspartėjusio apaugimo medžiais buveinės būklė blogėja. Likusiame tvarkymo plote augalinė danga yra labai stipriai pažeista, tad neatitinka EB svarbos pelkių buveinėms keliamų reikalavimų

 

Plinkšiai

Plinkšiai
Plinkšių pelkės sausinimas lėmė vertingų aktyvių aukštapelkių buveinių praradimą. Nuotrauka: Jūratė Sendžikaitė.

 

Plinkšių pelkėje (69 hektarai) vyrauja degradavusių aukštapelkių (7120) ir pelkinių miškų (91D0*) buveinės. Ši pelkė yra kur kas didesnio saugomo komplekso Plinkšių biosferos poligono, kuris yra priskirtas Paukščių apsaugai svarbių teritorijų tinklui, dalis. Plinkšių pelkę neigiamai veikia beveik 22 kilometrų ilgio sausinimo griovių tinklas.

 

Sachara

Sachara
Degradavusių aukštapelkių buveinės Sacharos durpyne. Žydrūno Sinkevičiaus nuotrauka.

Dabartinė Sacharos pelkės teritorija yra stipriai pakitusi dėl 1941 m. pradėtos pramoninės durpių gavybos. Iki 1970 m. jau buvo išgauta apie 56 % visų teritorijos durpių išteklių. Sacharos pelkėje (86 hektarai) inventorizuotos degradavusių aukštapelkių (7120), tarpinių pelkių ir liūnų (7140) bei pelkinių miškų (91D0*) buveinės. 37 kilometrų ilgio sausinamųjų griovių tinklas lemia pablogėjusią pelkės būklę. Dėl pažemėjusio pelkės vandens lygio tipingos atviros aukštapelkių buveinės apaugo krūmais ir medžiais. Visgi aklinuose pelkių kasimo loviuose jau atsikuria pelkių augalija, formuojasi ištisinė kiminų danga.

 

PŪščia

Pažeistos Pusčios pelkės vietovės. Nuotrauka: Leonas Jarašius.

Pūsčios pelkė pripažinta buveinių apsaugai svarbi teritorija (BAST). 2010 metais įsteigtas Pūsčios telmologinis draustinis. Projekto teritorijoje vyrauja degradavusios aukštapelkės (7120) ir plikų durpių saidrynai (7150), nedidelius plotus užima tarpinės pelkės ir liūnai (7140) bei pelkiniai miškai (91D0*). Durpių kasyba čia vyko nuo 1970 metų. Tankus sausinamųjų griovių tinklas (bendras ilgis apie 35 kilometrų) stipriai paveikė pelkės hidrologinį režimą, todėl tipinga aukštapelkių augalija yra gerokai pažeista. Daugiau nei prieš dešimtmetį įgyvendintos ekologinio atkūrimo priemonės pagerino pelkės pakraščiuose atsikuriančių buveinių būklę. Centrinė pelkės dalis apaugusi sumedėjusia augalija, vietomis augalinė danga nesusiformavusi, čia vyrauja plika durpė

Aukštumala

Aukštumala
Išekslpoatuota Aukštumalos pelkės dalis. Nuotrauka: Leonas Jarašius.

 

Eksperimentinis kiminų auginimo sklypas išeksploatuotoje Aukštumalos pelkės dalyje – mažiausia projekto teritorija (10,2 hektaro). Kadangi visa Aukštumalos pelkė yra Nemuno deltos regioninio parko dalis, todėl ir projekto teritorijai yra taikomas tarptautinės svarbos šlapynių (Ramsar), Natura 2000 bei Paukščių apsaugai svarbių teritorijų statusai. Eksperimentinis laukas bus įrengiamas eksploatuojamo Aukštumalos durpyno pakraštyje, kuriame nėra išlikę Europos svarbos buveinių. Nors vidutinis Aukštumalos pelkės durpių klodas yra 6 metrų storio, tačiau projekto teritorijoje išlikęs tik 0,5-1,0 metro durpių sluoksnis. XIX amžiaus pabaigoje rytinėje Aukštumalos pelkės dalyje buvo įsteigtas durpių kraiko fabrikas. Po 1968 metų įvykus fabriko rekonstrukcijai, įrengus naujas sausinimo sistemas, tris vandens kėlimo stotis, apsauginius pylimus ir pradėjus intensyvią pelkės eksploataciją, Aukštumalos pelkė neteko dviejų trečdalių buvusio ploto. Projekto vietovėje durpių gavyba nebevykdoma jau dešimtmetį. Dėl nepalankios hidrologinės būklės ir suintensyvėjusios durpės skaidymosi, teritorija pasižymi didelėmis šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis ir sumažėjusiu atsparumu gaisrams.

Pelkės ir šiltnamio efektą sukeliančios dujos

XIX a. pabaigoje prasidėjo durpių gavybos ir perdirbimo verslas Lietuvoje. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos durpių pramonė buvo silpna, tad durpės daugiausiai buvo naudojamos buityje (pakratui, kurui ir t.t.). Sovietiniais laikais nacionalizavus durpių pramonę gavybos mastai gerokai išaugo (Mierauskas & Taminskas 2015). Nors 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę durpių gavybos apimtys šalyje sumažėjo, tačiau nuo 2000 metų jos vėl ėmė didėti ir 2008 metais Lietuvoje buvo išgauta apie 3,16 milijono kubinių metrų durpių. Šiandien apie 80 procentų Lietuvoje išgaunamų durpių yra eksportuojama į kitas Europos šalis. (3).

Lietuvos pelkių būklės apžvalga pagal von Barthelmes ir kt. (2015) skaičiavimus.

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 434 tūkst. ha sausinimo pažeistų pelkių. Nusausinta apie 82 % žemapelkių, 90 % tarpinio tipo pelkių ir apie 94 % aukštapelkių (1).

Bendras Lietuvos emisijų kiekis (pagal Barthelmes ir kt. 2015), LULUCF =žemės naudojimas, žemės naudojimo paskirties keitimas ir miškininkystė.

Milžiniški sausinimo mastai lemia padidėjusius išmetamo anglies dvideginio kiekius. Pažeistos pelkinės ekosistemos kasmet Lietuvoje į atmosferą išmeta 7.24 Mt CO2, o tai sudaro net 2/5 viso emisijų skaičiaus neskaičiuojant LULUCF (1). Įvertinus CO2 emisijas iš vieno hektaro pažeistų pelkių (0,93 tonų), nustatyta, kad Lietuva patenka į didžiausius kiekius šių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetančių valstybių dešimtuką (4).

Komanda

  • Nerijus Zableckis

    Nerijus Zableckis yra nacionalinis projekto grupės koordinatorius ir ekspertas, turintis ilgametę ekologinio atkūrimo patirtį nevyriausybinėse gamtosauginėse organizacijose.
  • Leonas Jarašius

    Leonas Jarašius yra pelkių atkūrimo ekspertas, šioje srityje dirbantis nuo pat studijų pradžios. .
  • Jūratė Sendžikaitė

    Jūratė Sendžikaitė yra pelkėtyros ekspertė, turinti daugiau nei 10 metų patirtį pelkių augalijos ir ekologinio atkūrimo tyrimų srityje. .
  • Žydrūnas Sinkevičius

    Projekto vadovo asistentas Žydrūnas Sinkevičius turi įvairiapusę daugiametę patirtį gamtosaugos ir gamtotvarkos srityse
  • Romas Pakalnis

    Prof. Romas Pakalnis kraštovaizdžio ekologijos. pelketyros ir pelkių atkūrimo ekspertas, miškininkas.

Partneriai & Kofinansuotojai

Lietuvos gamtos fondas (LGF) – visuomeninė gamtosaugos organizacija, kurios veikla susijusi su gyvosios gamtos išsaugojimu. Fondas įkurtas 1991 metais, iškart po šalies Nepriklausomybės atkūrimo, taigi LGF yra viena pirmųjų aplinkosauginių organizacijų Lietuvoje. LGF bendradarbiauja kartu su valstybės, savivaldos, mokslo, nevyriausybinėmis ir privačiomis institucijomis retų ir nykstančių rūšių bei jų buveinių išsaugojimo, gamtinių buveinių tvarkymo ir atkūrimo, vandens ir juose esančių išteklių apsaugos, aplinkosauginio švietimo srityse. Organizacija aktyviai dalyvauja išsaugant gerą Baltijos jūros būklę bei kontroliuojant invazinių rūšių plėtrą. LGF jau įgyvendino tris LIFE programos projektus.

1994 metais Durpių įmonių asociaciją (DĮA) įkūrė kelios durpes eksploatuojančios įmonės. Pagrindinė DĮA paskirtis tobulinti durpių pramonę ir durpynų eksploatavimą, teikti informaciją bei apibendrinti asociacijos narių vidinę ekonominę informaciją, ją analizuoti ir palyginti su kitų įmonių informacija. Organizacija organizuoja parodas, seminarus ir specialistų tobulinimąsi durpių gamybos, perdirbimo ir pardavimo klausimais. Būdami tarptautinės durpių bendrijos nariais DĮA yra įsipareigoję vystyti atsakingą požiūrį į pažeistų pelkių atkūrimą.

Projektą LIFE Peat Restore Lietuvoje kofinansuoja Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerija.

Galerija

Šaltiniai

  1. Barthelmes, A., Couwenberg, J., Risager, M. Tegetmeyer, C. & Joosten, H. (2015): Peatlands and Climate in a Ramsar context. A Nordic-Baltic Perspective. Copenhagen.
  2. Mierauskas P. & Taminskas J. (2014). Lithuania. In: Joosten H., Tanneberger F. and Moen A. (eds): Mires and peatlands of Europe: Status, distribution, and nature conservation. Schweizerbart Science Publishers, Stuttgart.
  3. Morkunaite R. & Veitas V. (2011). Cost-benefit analysis effected of the increase of state tax on natural resources for the Lithuanian peat industry and state tax collection. Vilnius: Public Institution Economic Research Center, 15 p. [status: 22.01.2017]
  1. Joosten, H. (2011): The global peatland CO2 picture. In: Tanneberger, F. & Wichtmann, W. (2011): Carbon credits from peatland rewetting. Climate – biodiversity – land use. Science, policy, implementation and recommendations of a pilot project in Belarus. Stuttgart. pp. 20-30.
  2. Povilaitis A., Taminskas J., Gulbinas Z., Linkevičienė R., Pileckas M. (2011): Lietuvos šlapynės ir jų vandensauginė reikšmė. – Vilnius.
  3. Purvinas E., Seibutis A. (1957): Pagrindiniai pelkių rajonai Lietuvos TSR teritorijoje. – Lietuvos TSR MA darbai, B2. – Vilnius: 127–140.