Dar XX a. viduryje Pūsčios pelkė buvo viena didžiausių Šiaurės Rytų Lietuvos aukštapelkių. Antroje amžiaus pusėje nusausintoje pelkėje pradėta durpių kasyba truko 30 metų. Sausinimo ir durpių gavybos pasekmės pastebimos iki šiol. Didelę pažeistos pelkės dalį užima plikų durpių dykros, kuriose negali įsikurti jokie augalai ir natūralioms aukštapelkėms nebūdinga sumedėjusi augalija. 2000 m. Lietuvos gamtos fondo iniciatyva Pūsčios pelkėje pradėti hidrologinio režimo atkūrimo darbai – pastatyta 15 užtūrų ir patvenkti pelkės pakraščiai. Gamtotvarkos darbų rezultatai matomi pelkės rytinės dalies pakraščiuose, kur drėgmės prisotintas durpes jau padengė kiminų danga. Vis dėlto visai pelkei atkurti to nepakako – reikia inovatyvių hidrologinio režimo atkūrimo priemonių. Nepaisant kelis dešimtmečius trukusios durpių gavybos, vietovėje vis dar aptinkami fragmentiški aukštapelkėms būdingi bruožai ir biologinė įvairovė. Pelkėje ir jos apylinkėse peri tetervinai, plėšriosios medšarkės, gervės, perkūno oželiai, stebimi baltieji kiškiai. Teritorijoje inventorizuotos 4 tipų Europos Bendrijos (EB) svarbos buveinės: 7120 Degradavusios aukštapelkės, 7150 Plikų durpių saidrynai, 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai ir 91D0 *Pelkiniai miškai.
Tęsiant anksčiau pradėtus darbus ir įgyvendinant projekte LIFE PEAT RESTORE numatytus uždavinius, Pūsčios telmologiniame draustinyje 2019 m. sausio mėnesį pradėti daug didesnio masto gamtotvarkos darbai – 81 ha plote sudarytos sąlygos hidrologinio režimo atsikūrimui ir 32 ha plote iškirsta sumedėjusi augalija. Šie darbai vykdyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro patvirtintu Pūsčios telmologinio draustinio gamtotvarkos planu.
Sumedėjusios augalijos, o ypač lapuočių medžių, įsigalėjimas anksčiau buvusiuose atviruose aukštapelkės plotuose yra akivaizdus pelkės hidrologinio režimo pažeidimo ir ekosistemos degradavimo požymis. Pažeistoje aukštapelkėje augantys medžiai ir krūmai ne tik spartina durpių klodo mineralizaciją, bet ir išgarina daug drėgmės (vyksta intensyvi transpiracija). Dėl to pažeistoje aukštapelkėje prarandama kur kas daugiau drėgmės. Pašalinti sumedėjusią augaliją svarbu ne tik siekiant palaikyti pelkėdarai palankų hidrologinį režimą, bet ir atkuriant aukštapelkėms būdingas atviras erdves, tinkamas retiems pelkių paukščiams perėti. Pūsčios telmologiniame draustinyje kirtimai vykdyti tik ūkiniu požiūriu menkaverčiuose jaunuolynuose, kurie nėra priskirti miško žemei. Po pelkės vidurį išsibarsčiusios brandesnių miškų salos nebuvo kirstos. Kirtimo darbai atlikti rankiniu būdu, naudojant motorinius pjūklus ir krūmapjoves. Dalis iškirstos biomasė (šakos, medžių viršūnės) buvo sukrauta į tvenkti numatytus sausinamuosius griovius. Taip sudarytos sąlygos nors iš dalies išlyginti sausinimo pažeistą pelkės reljefą, o medžių šakos tampa puikiu substratu kiminams įsikurti.
Didžiausiu gamtotvarkos darbų iššūkiu tapo hidrologinio režimo atkūrimo darbų įgyvendinimas. Dėl praeityje vykdytos pramoninės durpių gavybos, vietovėje išlikęs tankus sausinimo griovių bei drenažo vamzdžių tinklas, kurio bendras ilgis siekia 35 km. Tipingą aukštapelkės reljefą labai pakeitė paviršinio vandens ir vėjo erozija bei po eksploatacijos palikti durpių kauburiai ir sumestų kelmų krūvos. Reljefo nelygumas, tankus griovių tinklas ir neaiški drenažinių vamzdžių lokalizacija labai apsunkino hidrologinio režimo atkūrimą. Į visus šiuos iššūkius atsižvelgta hidrotechniniame projekte, kurį parengė įmonės „Inžinerinis projektavimas“ specialistai, konsultuodamiesi su Lietuvos gamtos fondo atstovais. Tam, kad būtų sudarytos sąlygos hidrologinio režimo atsikūrimui, iš viso buvo įrengtos 65 durpinės, 35 plastikinės ir 3 mišrios konstrukcijos užtūros, taip pat daugiau nei 100 vietų sulaužyti senieji drenažo vamzdžiai. Vietose, kur eksploatacijos pažeistas pelkės paviršius buvo itin nelygus įrengti paviršinio vandens nutekėjimą stabdantys pylimai iš vietinio grunto ir plastikinių spraustasienių. Iš viso įvairiose pelkės vietose įrengta 10 pylimų, kurių bendras ilgis 774 m, o vidutinis aukštis – 0,5m.
Įgyvendinti gamtotvarkos darbai ne tik sudarys sąlygas pelkinių ekosistemų atsikūrimui, bet ir sumažins į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Sukartografavus Pūsčios telmologinio draustinio augalų bendrijas ir modeliuojant galimą jų kaitą pakitus hidrologiniam režimui, nustatyta, kad per ateinančius dešimtmečius dėl pakilusio vandens lygio, CO2 emisijos iš Pūsčios pelkės sumažės beveik 70 %.