Aprašymas
PELKIŲ ATKŪRIMAS SUURSOO-LEIDISSOO VIETOVĖJE
Plotas: 3343 ha
Apsaugos statusas: NATURA 2000, PAST, Läänemaa-Suursoo kraštovaizdžio draustinis
Buveinių tipai: Šarmingos žemapelkės (7230), Tarpinės pelkės ir liūnai (7140), Aktyvios aukštapelkės (7110*),Pelkiniai miškai (91D0*), Pelkiniai lapuočių miškai (9080*), Vakarų taiga (9010*)
Klimatas: Vidutinių platumų, pereinantis iš jūrinio į žemyninį
Temperatūra:sausio mėnesio -4°C, liepos mėnesio 20°C
Kritulių kiekis: 550–650 mm/metus.
Gamtinės sąlygos
Estija plyti nemoralinių-submeridionalinių žemapelkių ir aukštapelkių regione. Ilomets (2017) duomenimis pelkės šalyje dengia 310 000–340 000 hektarų, iš jų apie 915 000 hektarų yra pelkės, kurioms būdingas storesnis nei 30 centimetrų durpių sluoksnis (1).
Pelkių naudojimas
Nors žemdirbystės tikslams ir durpių kasybai pelkės Estijoje naudotos dar XVII amžiuje . (9), tačiau aktyvūs pelkių kultūrinimo darbai pradėti tik XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Tuomet buvo nusausinta apie 350 000 hektarų organinės kilmės ir šlapių mineralinės kilmės dirvožemių (8). Rankiniu būdu kastų griovių gylis tesiekė 50 cm, todėl sausinimo įtaka tuo metu dar nebuvo tokia didelė (2). Po antrojo pasaulinio karo sausinimo mastai žemės ūkio reikmėms gerokai suintensyvėjo. Iki 1980 metų buvo nusausinta 250 000–300 000 hektarų pelkių (daugiausiai žemapelkių), kurių vietoje įkurtos kultūrinės pievos, ganyklos ir dirbami laukai (2). Iki XIX amžiaus pabaigos durpės buvo kasamos rankiniu būdu. Tuomet virš 300 eksploatuojamų durpynų užėmė vos 1 000 hektarų plotą. Vėliau dėl intensyvios pramonės plėtros stipriai padidėjo durpių produkcijos poreikis. Šiuo metu Estijoje durpių gavyba yra viena pagrindinių ūkio šakų (1). Iki 2010 metų užregistruoti 106 durpių gavybos plotai (20 281 hektaras), kurių ištekliai – 26,1 milijonų tonų mažaskaidžių ir 74,1 milijonų tonų stipriai susiskaidžiusių durpių. Dėl durpių kasybos buvo sunaikinta apie 30 000 hektarų pelkių. Dėl durpių gavybos durpynų sausinimas netiesiogiai pažeidė dar 30 000 hektarų gretimų teritorijų (2). Per praėjusį šimtmetį Estijoje buvo iškasta apie 90 milijonų tonų durpių.
Per praėjusį šimtmetį Estijoje buvo iškasta apie 90 milijonų tonų durpių.
XIX amžiaus pradžioje pradėti pelkių sausinimo darbai miškininkystės tikslams. Po 1830–1840 metų ši veikla tapo vis dažnesniu reiškiniu, nors iki pat antrojo pasaulinio karo pabaigos ji nebuvo itin intensyvi. 1918–1940 metais miškininkystei buvo skirta apie 15 000 ha nusausintų pelkių. Po 1950-ųjų ypač suintensyvėjo pelkių sausinimas. Iki 1992 metų nusausinta apie 560 000 ha šlapių miškų (6), tokiu būdu šalis neteko net 90 % šio tipo buveinių. Bendras pelkinių ir užliejamų miškų plotas buvo 637 000 ha (6) iš jų 75 000 – 90 000 ha gana natūralios būklės, apie 25 000 ha šlapių miškų buvo paveikti netiesioginių šalia veikiančių sausinimo sistemų (3).
Pelkių apsauga
Pelkių apsauga šalyje pradėta rūpintis dar prieš 100 metų. Nuo to laiko buvo įkurtos specialios pelkių apsaugai skirtos saugomos teritorijos. Iki 1970 metų buvo įsteigta 30 pelkių (daugiausiai aukštapelkių) apsaugai skirtų draustinių, kurių bendras plotas – 122 000 ha. Kadangi visos žemapelkės buvo priskirtos „potencialiam žemių pagerinimo fondui“, todėl į kuriamą saugomų teritorijų sistemą jos nebuvo įjungtos. Išimtis – Avaste žemapelkė (6 000 ha ploto) – didžiausia iki šių dienų nenusausinta ir natūralius bruožus išlaikiusi Estijos žemapelkė (Kask 1965).
Didžioji Estijos žemapelkių dalis išnyko dėl ekonominių interesų. Dėl žmogaus ūkinės veiklos stipriai paveikta arba net visiškai sunaikinta apie 610–650 x 10³ ha (t.y. apie 65 procentai viso pelkių ploto) Estijos pelkių (11).
Atkūrusi šalies nepriklausomybę Estija, siekdama išsaugoti unikalią krašto gamtą ir biologinę įvairovę, ratifikavo keletą tarptautinių konvencijų. Šiuo metu apie 180 000 hektarų pelkių (daugiausia aukštapelkių) yra saugomos. Iš jų net 120 000 ha būklė yra artima natūralioms pelkėms. Apie 170 000 ha skirtingo tipo pelkių (daugiausia aukštapelkių) į saugomų teritorijų plotus nepatenka, todėl jų vertybėms iškilusi potenciali grėsmė. Šalies gamtosauginės plėtros plane numatyta, kad iki 2020 metų bus atkurta iki 10 000 hektarų sausinimo pažeistų žemapelkių, tarpinio tipo pelkių ir aukštapelkių. Taip pat numatyta išeksploatuotuose durpynuose 20 000 haų plote atkurti pelkėdarą (1). Šiuo metu šalies Aplinkos ministerija rengia pelkių apsaugai skirtą veiksmų planą.
Apsausinta žemapelkės plynė projekto vietovės šiaurinėje dalyje. Anksčiau dominavusias žemapelkinių plynių viksvynus keičia sparčiai augančios pušaitės
Degradavusios ir mišku apaugusios žemapelkinės bendrijos projekto vietovės pietrytinėje dalyje. Sausinamųjų griovių sistema vis dar veikia.
Augalų dangos žemėlapis iliustruoja, kad jog sumedėjusi augalija sparčiausiai įsikuria didžiųjų sausinimo griovių pakraščiuose ir palaipsniui vis labiau skverbiasi į atvirus žemapelkės plotus. Sausinimas skatina mineralinių medžiagų pagausėjimą, taip sukeldamas augalijos kaitas: gruntinių vandenų maitintą žemapelkių augaliją keičia miškai ir kritulių maitinama augalija. Medžiai (Betula pubescens, Picea abies, Pinus sylvestris) užauga iki 12–17 metrų, kartais – net iki 20-25 metrų aukščio.
Projekto vietovės centrinės dalies aerofotografinė nuotrauka. Dėl plačių senųjų sausinimo griovių teritorija buvo stipriai apsausinta. Tai lėmė pelkių buveinių nykimą ir apžėlimą mišku.
Pelkės ir šiltnamio efektą sukeliančios dujos Sausinimas
Sausinimas
Šiuo metu apie 70 procentų Estijos pelkių yra tiesiogiai ar netiesiogiai veikiamos sausinimo.
Apleisti durpių gavybos plotai užima apie 5 000 ha plotą. Aktyviai eksploatuojama apie 11 000 ha durpynų.
Anglies kaupimosi pusiausvyra ir durpių naudojimas
Šiuo metu apie 70 % šalies pelkių yra pažeistos sausinimo iš jų net 84 % žemapelkės ir 64 % tarpinio tipo pelkės. Kasmetinės CO2 emisijos iš visų Estijos pelkių sudaro 7,7 Mt. Pagal pelkių tipą emisijos pasiskirsto taip:
- 1,5 Mt iš aukštapelkių
- 1,2 Mt iš tarpinio tipo pelkių
- 4,8 Mt iš žemapelkių (1).
Pagal anglies dioksido emisijas iš pažeistų pelkių Estija (2,11 t) yra antroje vietoje po Indonezijos (4).
Komanda
-
Mati Ilomets
Nacionalinis koordinatorius ir ekologijos ekspertas Mati Ilomets specializuojasi pelkėtyros srityje, visa jo veikla yra skirta pelkių tyrimams. -
Laimdota Truus
Buveinių ir pelkių atkūrimo ekspertė Laimdota Truus specializuojasi augalų ekologijoje, yra sukaupusi ilgametę patirtį dirbant gamtinėse ekosistemose, yra populiaraus orchidiniams augalams skirto žurnalo redaktorė. -
Kairi Sepp
Lauko ir laboratorinių darbų asistentė Kairi Seep yra patyrusi samanų ekologijos specialistė, vykdžiusi pelkių augalijos tyrimų monitoringą ir dalyvavusi pelkių inventorizacijoje. -
Raimo Pajula
Nuotolinių ir natūrinių pelkių tyrimų ekspertas Raimo Pajula yra patyręs identifikuojant durpių sluoksnių struktūrą bei analizuojant žemėlapius -
Anna-Helena Purre
Anna-Helena Purre yra doktorantė, kuri atlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų tyrimus. -
Elve Lode
Elve Lode hidrologė, kuri specializuojasi pelkių hidrologijoje.
Galerija
Partneriai & Kofinansuotojai
Talino universitete yra šešios skirtingos mokyklos, kuriose studijuoja daugiau kaip 10 000 studentų. Ekologijos institutas yra Gamtos ir sveikatos mokslų mokyklos dalis. Itin didelį dėmesį institutas skiria įvairiapusiams šlapynių tyrimams. Darbuotojai plėtoja mokslinių tyrimų principus bei metodikas, kurios yra taikomos ekologiniam ekosistemų atkūrimui.
Estijos LIFE projekto kofinansuotojas – Aplinkos Investicijų Centras
Šaltiniai
- Barthelmes, A., Couwenberg, J., Risager, M. Tegetmeyer, C. & Joosten, H. (2015): Peatlands and Climate in a Ramsar context. A Nordic-Baltic Perspective. Copenhagen.
- Ilomets, M. (2017): Estonia. In: Joosten H., Tanneberger F. & Moen, A. (eds.): Mires and peatlands of Europe: Status, distribution, and nature conservation. Schweizerbart Science Publishers. Stuttgart.
- Ilomets, M., Kimmel, K., Stén C.-G., Korhonen, R. (2007): Sood Eestis ja Lõuna-Soomes. Tallinn.
- Joosten, H. (2011): The global peatland CO2 picture. In: Tanneberger, F. & Wichtmann, W. (2011): Carbon credits from peatland rewetting. Climate – biodiversity – land use. Science, policy, implementation and recommendations of a pilot project in Belarus. Stuttgart. pp. 20-30.
- Paal, J. & Leibak, E. (2011): Estonian Mires: Inventory and habitats. Publication of the project „Estonian mires inventory completion for maintaining biodiversity“. Tartu.
- Pikk, J. (1997): Metsaparanduse tulemused turvasmuldadel. Akadeemilise Metsaseltsi Toimetised, IX, 12-16.
- Ramst, R. & Orru, M. (2009): Eesti mahajäetud turbatootmisalade taastaimestumine Eesti Põlevmaavarad ja –jäätmed ½, 6-7
- Ratt, A. (1985): Mõnda maaviljeluse arengust Eestis läbi aegade. Tallinn.
- Valk, U. (1988): Utilization of peatlands in Estonia: a historical review. Proc. 8th Int.
- Peat Congress, Sect. 1, Leningrad. pp. 78–82.
- Ilomets, M. (2015): Estonia. In: Joosten H., Tanneberger F. & Moen, A. (eds.): Mires and peatlands of Europe: Status, distribution, and nature conservation. Schweizerbart Science Publishers. Stuttgart.